Renovacija

Renovacija, dar žinoma kaip atnaujinimo atkūrimo ir sutvarkymo procesas ypatingai aktualus šalyse, kur didžioji dalis gyvenamųjų namų yra energetiškai neefektyvūs. Tai grandis turinti labai svarbų vaidmenį energetikos politikoje ir ateities perspektyvoje. Renovacija Lietuvoje yra valstybės skatinamas ar privačių interesų dėka vykstantis senos statybos daugiabučių namų atnaujinimo procesas. Renovacijos esmė yra efektyvus energijos vartojimas, siekiant sumažinti energijos praradimo nuostolius.

Tipiniai renovacijos poreikį atitinkančių pastatų bruožai yra: netvarkinga elektros izoliacija, gaisrinė sauga, prasta apsauga nuo triukšmo, apgailėtina inžinerinės įrangos būklė, termoizoliaciniu požiūriu nesandarūs langai, balkonai, drėgmės kaupimasis rūsiuose, pelėsiai, namo vidaus ir išorės konstrukcinių dalių irimas, namo vizualaus grožio praradimas. Kriterijai, kuriais vadovaujasi savivaldybės ir pagal kuriuos atrenkami renovuotini pastatai, yra keli. Pirmiausia namas turi būti pradėtas statyti iki 1993m., jo šilumos energijos sąnaudos turėtų viršyti 150 kWh/m2 per metus, pastatams atnaujinti negali būti taikomi jokie apribojimai, pavyzdžiui, jie negali stovėti saugomose teritorijose, būti priskirti kultūros paveldui. Taip pat pastate turi būti daugiau kaip 10 butų. Kalbant apie finansavimo planą, šiuo metu valstybė kompensuoja trečdalį investicijų į energiją taupančias priemones kainos (ateityje ją planuojama didinti iki 40 proc.), o neturintiems savų lėšų gyventojams sudarytos galimybės lengvatinėmis sąlygomis pasiskolinti renovacijai reikiamą sumą su 3 proc. fiksuotomis palūkanomis. Beje, gyventojams nebereikės krapštyti pinigų pirminiam finansiniam įnašui investiciniams ir techniniams projektams, renovacija visiškai nekainuos socialiai remtiniems žmonėms, o organizacinius ir kreditinius įsipareigojimus bei projektų įgyvendinimo riziką ant savo pečių perims savivaldybės. Be to, gyventojams patiems nereikės imti ir banko paskolų, tuo turės pasirūpinti darbus administruojančios bendrovės. Pagal šį finansavimo principą dauguma gyventojų apskritai nepatirs papildomų išlaidų, nes mėnesinė įmoka už šildymą ir paskolą neturėtų viršyti šiuo metu gyventojo mokamos šildymo sumos, o išlaidos už renovaciją būtų susigrąžintos per mokesčius už šildymą. Renovuoto namo gyventojai galėtų už šildymą mokėti gerokai mažiau, tačiau skaičiuojama, kad jų sąskaitos kol kas sumažės tik šiek tiek (planuojama iki 10 proc.), nes didesnioji už šildymą sutapytų lėšų dalis keliautų paskolai padengti.

Šiuo metu renovacijos procesui Lietuvoje skiriamas ypatingas dėmesys. Kalbant konkrečiai, valstybė siekia renovacijos teikiama nauda sudominti daugiabučių gyventojus. Viena didžiausių problemų šilumos sektoriuje yra neefektyvus šilumos energijos vartojimas. Vidutinis metinis šilumos suvartojimas pastatuose Lietuvoje siekia apie 210-220 kWh/m², o tai daug daugiau negu Skandinavijos šalyse, kuriose per metus pastatams šildyti sunaudojama vidutiniškai 128 kWh/m². Padidinus šilumos vartojimo efektyvumą, gyventojams gerokai sumažėtų mokesčių už šildymą našta ir kartu būtų sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiai. Padidinus daugiabučių ir visuomeninių pastatų energetinį efektyvumą, 2020 metais būtų sutaupoma 2–3 TWh šilumos energijos. 2012 metais šalies centralizuotai tiekiamos šilumos poreikis buvo apie 10 TWh energijos per metus. Taigi 2020 metais būtų galima sutaupyti bent 20-30% nuo 2012 metų šilumos energijos poreikio. Čia svarbiausias vaidmuo tenka gyvenamųjų daugiabučių namų renovacijai. Įgyvendinus nesudėtingą renovacijos projektą būtų įmanoma sutaupyti nuo 30 iki 40 proc. galutinio šilumos energijos suvartojimo, o renovavus pastatą iš pagrindų, kompleksiškai- 60 proc. ir daugiau.

Detaliai išanalizavus šilumos suvartojimo tendencijas daugiabučiuose namuose išryškėja, kad labai mažai šilumos suvartoja tik 4,6 proc. šalies daugiabučių. 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymui tokiuose namuose per mėnesį vidutiniškai reikia 480 kilovatvalandžių šilumos, o išlaidos atitinkamo ploto buto šildymui per mėnesį siekia vos 115 litų. Yra paskaičiuota, kad labai mažai šilumos suvartojančiuose daugiabučiuose gyvena vos apie 90 tūkst. žmonių. Mažai šilumos suvartojančiais laikomi daugiabučiai, kuriuose 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymui vidutiniškai reikia 900 kilovatvalandžių šilumos, o išlaidos buto šildymui siekia apie 216 litų per mėnesį. Lietuvoje yra 17,3 proc. tokių daugiabučių, juose gyvena apie 360 tūkst. šalies gyventojų. Daugiausia Lietuvoje stovi daug šilumos suvartojančių daugiabučių. Tokiuose pastatuose 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymui per mėnesį reikia 1500 kilovatvalandžių šilumos, o gyventojų išlaidos siekia 360 litų. Tokie namai sudaro 55,7 proc. šalies daugiabučių, juose gyvena apie 1,17 mln. gyventojų. Labai daug šilumos suvartojantys namai sudaro 22,4 proc. Lietuvoje esančių daugiabučių. Juose 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymui reikia 2100 kilovatvalandžių šilumos, o už šildymą gyventojai sumoka apie 504 litus. Tokiuose daugiabučiuose gyvena apie 470 tūkst. žmonių.

Apibendrinant daugiabučių namų šilumos suvartojimą šalyje, reikia pabrėžti, kad senos statybos daugiabučių namų gyventojai už šilumą yra priversti mokėti 2-3, o kai kur net iki 10 kartų daugiau nei naujuose, šilumą taupančiuose daugiabučiuose. Skaičiuojama, kad apie 78% pastatų energiją naudoja neefektyviai, didelė dalis gyventojų per šildymo sezoną sumoka nuo 2,5 tūkst. iki 3,5 tūkst. litų. Lietuvoje yra apie 45 tūkst. daugiabučių namų, iš kurių apie 80% reikėtų renovuoti. Tipiniai į renovacijos darbų sąmatą įtraukti darbai galėtų būti: stogo perdengimas ir apšiltinimas, langų, balkonų ir lauko durų pakeitimas, laiptinių modernizavimas, cokolinės namo dalies šiltinimas, šildymo, šalto ir karšto vandens, ventiliacijos bei nuotekų sistemų rekonstrukcija. Žvelgiant į netolimą ateitį yra planuojama nuo 2014 m. pradėti renovuoti viešosios paskirties objektus. Svarbus vaidmuo teks ir senų bei nepatikimų šilumos tinklų renovacijai. Akcentuotina tai, kad šilumos tinklų renovacija duos daugiau naudos jei iš pradžių bus renovuojami daugiabučių šilumos mazgai. Efektyvinant šilumos perdavimo tinklus, tikimasi sumažinti energijos nuostolius iki 0,4 TWh per metus. Šilumos gamybos sektoriuje efektyvumas bus didinamas keičiant senas katilines naujomis ir efektyvesnėmis biomasę naudojančiomis katilinėmis ir tam tikrose vietose įrengiant kogeneracines biomasės elektrines. 

Grįžtant prie renovacijos proceso, akcentuojama pastatų energinio sertifikavimo tvarka. Atlikti pastatų energinį sertifikavimą yra privaloma nuo 2009 metų sausio 1 d. Pastatų energinis sertifikatas reikalingas statant, parduodant ar išnuomojant pastatus. Didesniems kaip 1000 m2 naudingojo ploto viešbučiams, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydimo, ir poilsio paskirties pastatams energinio naudingumo sertifikatas turi būti iškabintas gerai matomoje vietoje. Pastatai (jų dalys) pagal energinį naudingumą skirstomi į devynias klases: A++, A+, A, B, C, D, E, F, G.

„A++ klasė" laikoma aukščiausia (toks pastatas beveik nevartoja energijos), G – žemiausia (namas energijos sunaudoja gerokai daugiau, nei jam reikėtų). Senos statybos pastatams minimalūs energinio naudingumo sertifikavimo reikalavimai nėra keliami, o statomi nauji pastatai šiandien privalo atitikti bent jau „C klasės" reikalavimus (tai žemiausia leidžiama energinio naudingumo riba). Rekonstruotiems pastatams taikoma minimali energinio naudingumo sertifikavimo klasė šiuo metu yra D, o atnaujintiems po 2014 m. sausio 1 d. – ne žemesnė kaip C.